Autentiškumo atkūrimo užuomina: Bussot, Raul

Atvykęs į Jungtines Valstijas pradėjau dirbti kabelinės televizijos bendrovėje. Vėliau savarankiškai dirbau televizijos techniku ir naudojau Kuboje įgytus įgūdžius, o 1999 m. pradėjau dirbti telefono bendrovėje AT&T.

Kuboje dirbau elektronikos srityje. Ten buvau studijavęs elektroniką ir keletą metų dirbau kompiuterių techninių paslaugų bendrovėje. Tačiau valstybės mokamo atlyginimo nepakako šeimai išlaikyti, todėl privačiai dar taisydavau įvairią elektroninę įrangą.

Kai išvykome, padėtis Kuboje buvo labai sunki. Žlugus Sovietų Sąjungai, visų rūšių prekių tiekimas į Kubą smarkiai sumažėjo, trūko visko — drabužių, maisto ir daugybės kitų dalykų. Pagrindinė problema buvo ne pinigai, o tai, kad nebuvo prekių, ir tai buvo svarbiausia mūsų išvykimo priežastis. Sąlygos šiek tiek pagerėjo, kai JAV dolerių turėjimas buvo dekriminalizuotas ir Jungtinėse Valstijose gyvenantiems žmonėms leista siųsti pinigus į Kubą, tačiau jos pasikeitė nedaug. Jaunimas vis dar neturėjo ateities ir galimybių, o gyventi slegiančioje sistemoje, kuri neleido žmonėms tobulėti kaip asmenybėms, tebebuvo labai sunku.

Priežastis buvo ir ekonominė, ir politinė padėtis. Tokie žmonės kaip aš, kurie dirbo privačiai ir taip gaudavo šiek tiek daugiau pinigų ar prekių, dažnai buvo persekiojami ir baudžiami už vadinamąjį 'neteisėtą praturtėjimą'. Dėl kuro trūkumo taip pat dažnai dingdavo elektra, todėl negalėdavau taisyti elektroninės įrangos. Buvo nepaprastai sunku rasti maisto, drabužių ir batų dviem sūnums. Visa tai paskatino mus nuspręsti palikti salą visa šeima.

Ypatingiausia buvo akimirka, kai mus išgelbėjo JAV pakrančių apsaugos tarnyba. Penkias dienas dreifavę jūroje pagaliau pajutome, kad išgyvenome. Atrodė, tarsi nuo pečių būtų nukritusi didžiulė našta, ir supratau, kad iš tiesų pasiekėme vietą, kurią, mūsų manymu, privalėjome pasiekti. Tai buvo ilgos mūsų odisėjos jūroje pabaiga.

Atvykus į Jungtines Valstijas mano gyvenimas akivaizdžiai pasikeitė. Išmokau anglų kalbą, pagerinau darbo sąlygas ir galėjau dirbti geroje bendrovėje. Svarbiausia, galėjome suteikti vaikams gerą išsilavinimą — tai buvo viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių atvykome į šią šalį. Mano gyvenimas pastebimai pasikeitė ir labai pagerėjo.

Maniau, kad gerai, jog žmogus kitoje šalyje skirs laiko pasidalyti tokia patirtimi. Galvojau, kad tai galėtų būti ypač naudinga, jei pasiektų Šiaurės Korėjos žmones, kurie kenčia Kubos sistemai panašioje santvarkoje ir galbūt tikisi geresnio gyvenimo bei kitokios visuomeninės sistemos. Džiaugiausi, nes niekada nebuvau įsivaizdavęs, kad išsivysčiusios šalies, turinčios visiškai kitokią kultūrą, žmonės susidomės šiais įvykiais. Iki tol maniau, kad tokios istorijos domina tik kubiečius.

Suteikčiau sau drąsos padaryti tai dar kartą. Galimybė atvykti į Jungtines Valstijas buvo geriausias dalykas, nutikęs mano gyvenime. Patarčiau sau iš anksto sužinoti šiek tiek daugiau, kad galėtume tai įvykdyti geresniu būdu. Vis dėlto priimčiau tą patį sprendimą ir bandyčiau dar kartą. Reikia mėginti pabėgti iš šalies, kurioje žmonės neturi ateities.

Į Jungtines Valstijas atvykome su dviem mažais vaikais ir iš pradžių gyvenome labai mažame mano tėvo būste. Vėliau išsinuomojome didesnį ir patogesnį namą, vaikai pradėjo lankyti vasaros stovyklą, o mudu su vyru pradėjome dirbti. Vakarais aštuonis mėnesius lankiau anglų kalbos kursą ir įsidarbinau mokykloje, kurioje mokiausi. Pamažu patobulinau anglų kalbą ir keičiau darbus, o kai vaikai šiek tiek paaugo, grįžau į anglų kalbos pamokas. Vėliau baigiau dvejų metų radiologijos programą ir pradėjau daryti rentgeno nuotraukas. Ligoninėje išmokau atlikti magnetinio rezonanso tyrimus ir interviu metu vis dar dirbau šioje srityje.

Studijavau elektroniką ir kompiuterių aparatinę įrangą, dirbau kompiuterių remonto bendrovėje. Mano vyras baigė tą pačią mokyklą ir dirbo toje pačioje bendrovėje; ten susipažinome, susituokėme ir susilaukėme dviejų vaikų. Didėjant šeimos atsakomybei ir pareigoms, gyvenimas darėsi sunkesnis. Mūsų gyvenamasis plotas buvo toks mažas, kad gimus vaikams turėjome pradėti plėsti namą, kad galėtume gyventi patogiau.

1993 m. padėtis Kuboje buvo labai sunki. Turėjome du trejų ir ketverių metų vaikus, o gyvenimas darėsi vis sunkesnis ir sudėtingesnis. Iš esmės gyvenimas buvo vien išlikimas, todėl buvo sunku turėti kokių nors siekių ar planų. Kad ir kiek dirbtumėte ar ko norėtumėte, gyvenimas visiškai priklausė nuo to, kaip tuo metu buvo sukurta sistema.

Tai nebuvo vien ekonominis poreikis. Norėjome įveikti kasdienę išlikimo kančią, kelti tikslus ir ką nors pasiekti. Tačiau ten planuoti buvo beveik neįmanoma; jaučiausi kaip marionetė, kuriai nurodoma, ką daryti. Turėjome rinktis: pasilikti ir vegetuoti lyg daržovės ar išvykti ieškoti geresnės ateities, kurioje patys galėtume planuoti ir priimti sprendimus.

Benzinas, kurio, mūsų manymu, turėjo pakakti iki pat Jungtinių Valstijų, baigėsi daug anksčiau ir likome dreifuoti. Tikėjomės atvykti maždaug per keturiolika valandų, tačiau nežinojome, arti ar toli yra JAV pakrantė, ir manėme esantys arčiau Kubos. Kadangi Golfo srovė trukdė irkluoti, vienu metu nutarėme grįžti į Kubą. Tačiau du maži mūsų vaikai, kuriems buvome pažadėję geresnę vietą, griežtai prieštaravo grįžimui. Išvykome dėl jų, todėl dėl jų nutarėme tęsti kelionę ir vėl pajudėjome pirmyn.

Vaikams pasiėmėme paprasto ir kondensuoto pieno, šokolado, konservuoto „Spam“, cukraus ir vandens. Taip pat paruošėme drabužių, saugančių nuo saulės ir šalčio: megztinių, striukių su gobtuvais ir rankšluosčių. Turėjome kompasą ir savadarbių gelbėjimosi liemenių, taip pat tablečių bei injekcijų, jei vaikus imtų pykinti jūroje. Jaunesniajam vaikui Alexui dažnai būdavo bloga, o vaistų poveikis praeidavo maždaug po šešių valandų. Vėliau jis atsisakė tablečių, todėl turėjau jam suleisti vaistų. Panaudojome viską, ką buvome pasiėmę, ir viskas labai pravertė.

Kaskart pamatę laivą šaukdavome: 'Turime vaikų!', kad atkreiptume dėmesį. Vaikai tiek kartų girdėjo mus tai sakant, kad ir patys pradėjo taip šaukti. Po išgelbėjimo taip pat prisimenu, kaip Raul Jr. paklausė, ar čia dingsta elektra. Kuboje elektra dažnai dingdavo tuo metu, kai rodydavo animacinius filmus, todėl vaikai negalėdavo jų žiūrėti. Kai paaiškinome, ką jis turėjo omenyje, gelbėtojai šypsojosi ir juokėsi, nes Jungtinėse Valstijose taip beveik niekada nenutikdavo.

Iš pradžių nustebau, kad tai iš tiesų vyks. Paskui pajutau didelį džiaugsmą ir susižavėjimą, kad žmogus iš visiškai kitokios kultūros domisi tuo, ką patyrėme. Tikiu, kad Šiaurės Korėja kenčia nuo panašios priespaudos, apribojimų ir problemų, kokias patyrėme mes. Mane sužavėjo, kad kitos kultūros žmonėms rūpi tokia tikrovė ir jie nori parodyti ne tik savąją, bet ir kitų šalių, tokių kaip mūsų, tikrovę.

Viltis, kad galėsiu suteikti vaikams geresnį gyvenimą, geresnę ateitį ir kitokį gyvenimą nei tas, kurį jie turėjo.

Pasakyčiau, kad turėjau tai padaryti anksčiau ir kad prireikus vėl priimčiau tokį patį sprendimą. Niekada nesigailėjau. Mums pavyko pasiekti tikslus, kuriuos reiškė mūsų planai ir išvykimo priežastys. Jei reikėtų tai pakartoti, pakartočiau.

Atvykus į Jungtines Valstijas, pamenu, persikėlėme į naujus namus, o aš lankiau pradinę ir vidurinę mokyklą. Vėl persikraustėme, ir aš įstojau į menų gimnaziją — tai buvo labai gera patirtis. Vėliau mokiausi koledže Brukline, Niujorke, kur sutikau daug įdomių žmonių. Baigęs koledžą nusprendžiau atvykti į Seulą.

Kai išvykau iš Kubos, man buvo tik penkeri, todėl prisiminimų turiu nedaug. Tėvai pasakojo, kad buvau ramus vaikas, mėgau žiūrėti televizorių ir piešti. Daug laiko praleisdavau žaisdamas gatvėje su draugais, jaunesniuoju broliu ir gretimų namų vaikais. Tuo metu Kuboje vaikams nebuvo daug ką veikti, išskyrus kasdienius dalykus visai šalia jų.

Mano prisiminimai išliko kaip keli vaizdai ar sapną primenančios scenos, o ne kaip vientisa istorija. Plaustas buvo surinktas naktį mažoje mangrovių vietovėje prie jūros, ne atvirame vandenyje. Prisimenu tamsą ir drėgmę, plausto stūmimą prie vandens, kaip kažkas paslydo paplūdimyje, kuriame vietoj smėlio buvo gana dideli akmenys, benzino kvapą ir variklio dūmus mums paliekant Kubą. Jūroje prisimenu nuo plausto šokantį šunį ir audrą. Plaustas kilo ir leidosi vėjyje bei lietuje, o Francisco laikė mane. Prisirišome prie plausto, kad niekas nebūtų išmestas į vandenį, ir apsidengėme brezentu ar rankšluosčiais. Taip pat prisimenu tos nakties šaltį, tačiau neprisimenu visos kelionės.

Visada galvojau apie savo šeimos išvykimo iš Kubos istoriją, tačiau niekada tiesiai neprašiau tėvų išsamiai apie ją papasakoti. Retai apie tai kalbėdavomės, o laikui bėgant visi vis labiau užsiėmė ir apsigyveno toliau vieni nuo kitų, todėl istorija pamažu liko praeityje. Kai sutikau Kim Hongrok ir papasakojau jam savo šeimos istoriją, jis iškart panoro paversti ją kūriniu, kurį būtų galima parodyti kitiems. Abu jautėme, kad šią istoriją verta papasakoti iš naujo. Maniau, kad jis įžvalgiai jaučia meną ir mūsų laikų žmonių gyvenimo aplinkybes. Dalyvavau kaip istorijos perteikimo tarpininkas. Tikėjausi, kad kūrinys ne tik pristatys stiprią pabėgimo iš Kubos istoriją, bet ir suteiks žmonėms progą pažvelgti į savo gyvenimą.

Žinoti, iš kur esu kilęs, mano gyvenime labai svarbu. Išvykimas iš Kubos su šeima penkerių metų — iš vietos, kur buvo mažai galimybių ir vilties — suteikė mums progą kurti savo gyvenimą, o man davė tai, ko daugelis neturi: požiūrį ir matą, pagal kurį vertinu viską, ką darau. Jei tėvai nebūtų rizikavę mūsų gyvybėmis ir ateitimi nuspręsdami išvykti iš Kubos, manęs čia nebūtų, nekurtume šios parodos ir nebūčiau pasiekęs to, ką pasiekiau. Todėl jaučiu, kad turiu eiti toliau ir nuveikti daugiau. Tai skola sau ir savo tėvams.

Pirmiausia noriu perteikti viltį: viltį, kad žmonės, gyvenantys tokiomis aplinkybėmis kaip Kuboje ar Šiaurės Korėjoje, galbūt galės išvykti, susikurti savo gyvenimą geresnėmis sąlygomis ir patys priimti sprendimus. Kartu tikiuosi, kad šiuolaikinės visuomenės žmonės, kurie, be kasdienio gyvenimo sunkumų, nėra patyrę gyvybės ir mirties išbandymo, pasinaudos mano istorija, kad apmąstytų savo gyvenimą. Penkios dienos ant plausto bėgant iš komunistinės šalies ir nežinant, ar gyvensime, ar mirsime, išlieka su tavimi visą likusį gyvenimą. Tikiuosi, kad ši istorija suteiks vilties panašiomis aplinkybėmis gyvenantiems žmonėms, o kitiems taps maža proga pagerinti savo gyvenimą.

Daugiau nei metus gyvendamas Seule turėjau daug laiko stebėti korėjiečius. Didžiąją gyvenimo dalį praleidau Majamyje, kur gyvena daug kubiečių. Pajutau, kad ir korėjiečiams, ir kubiečiams būdingas stiprus bendrumo jausmas bei šiluma. Draugai elgiasi vieni su kitais kaip broliai ar seserys; ką tik sutiktą žmogų galima greitai priimti kaip šeimos narį; o žmonės noriai dalijasi tuo, ką turi, net su nepažįstamu svečiu. Kultūros ir visuomenės skiriasi, tačiau žmonių tarpusavio santykiuose pamačiau daug panašumų. Korėjoje sutikau nuostabių žmonių ir patyriau puikių dalykų. Kaip išvykimas iš Kubos pakeitė mano gyvenimą, taip jį pakeitė ir patirtis Korėjoje. Noriu palikti teigiamą pėdsaką Korėjoje, kaip Korėja paliko teigiamą pėdsaką mano gyvenime.

Atvykęs į Jungtines Valstijas galėjau turėti tai, ko norėjau, ir man nieko netrūko. Patyriau dalykų, kurių daugelis žmonių nepatiria, ir gyvenau labai gerai.

Iš to, ką pasakojo tėvai, daugelį būtiniausių dalykų, įskaitant drabužius ir maistą, buvo sunku gauti. Su broliu buvome labai maži, o vaikai iš tikrųjų tik nori žiūrėti animacinius filmus per televiziją arba žaisti. Daugiausia žaisdavome lauke ir galėdavome užsiimti tik paprastais dalykais, nes Kuboje buvo labai mažai pramogų.

Turiu labai mažai prisiminimų apie Kubą, tačiau viena scena iš kelionės plaustu liko atmintyje. Trečią naktį vidury jūros patekome į stiprią audrą. Viskas buvo juoda, žaibai trenkė į jūrą ir apšvietė aplinką. Tą akimirką prisimenu matęs savo tėvą — arba jo siluetą — stovintį ant plausto. Nežinau, koks būtų buvęs mano gyvenimas, jei būčiau užaugęs Kuboje. Atvykimas į Jungtines Valstijas suteikė galimybę studijuoti tai, ko norėjau, ir gyventi be apribojimų. Tikiu, kad būtent tokią galimybę tėvai ketino mums suteikti, atveždami mus čia.

Kai kas nors paklausia, kas įdomiausia nutiko mano gyvenime, pirmiausia prisimenu mūsų kelionę plaustu ir tai, kaip dėl jos pasikeitė mano gyvenimas.

Labai apsidžiaugiau. Yra žmonių, kurie kreipia dėmesį į sunkias temas, taip pat yra žmonių, labai sunkiai gyvenančių valdant kariniams režimams, tokiems kaip Kuboje ir Šiaurės Korėjoje. Tikėjausi, kad žmonės visame pasaulyje sužinos, kas iš tiesų vyksta, o tose šalyse gyvenantys žmonės vieną dieną galbūt pamatys parodą ir įgaus vilties palikti dabartinį gyvenimą dėl geresnio.

Kuba yra šalis, kurioje gimiau, ir mano tautybės šaknis. Ji formuoja daugelį mano gyvenimo sričių, įskaitant požiūrį į daugybę klausimų. Atvykimas iš Kubos į Jungtines Valstijas suteikė man atviresnę perspektyvą nei žmonėms, kuriems neteko patirti tokių sunkumų, ir manau, kad kubietiška kilmė leidžia plačiau matyti pasaulį.

Bet kada norėčiau apsilankyti Kuboje. Ten vis dar turiu šeimos narių, o anksčiau jau lankiausi, gerai leidau laiką su šeima ir savo akimis pamačiau Kubą. Ypač didelį įspūdį paliko architektūra ir automobiliai. Jaučiausi tarsi nukeliavęs laiku į 1951-uosius, buvo įdomu pamatyti, kad ten vis dar išlikę XX a. šeštojo dešimtmečio pastatai, architektūra ir gyvenimo sąlygos. Lankytis įdomu, nes tai labai kitoks pasaulis nei tas, kuriame gyvenu.

Mano gyvenimas visiškai pasikeitė, tarsi naktis būtų virtusi diena. Kuboje buvo sunku savarankiškai tobulėti, o oficialiai privalėjau dirbti valstybei. Kiek prisimenu, bet kurį valstybei nedirbantį žmogų pagal vadinamąjį 'pavojingumo įstatymą' galėjo paskelbti pavojingu ir be priežasties įkalinti iki ketverių metų. Jungtinėse Valstijose galėjau valdyti savo verslą ir gyventi be tokios problemos.

Jis nedaug skyrėsi nuo kitų plaustu plaukusių žmonių gyvenimo. Kiekvieną rytą pabusdavai galvodamas, ką tą dieną valgysi ir kaip rasi maisto šiandienai ir rytojui. Gyvenimas Kuboje iš esmės buvo ko nors valgomo paieška.

Socialistinė sistema dusino. Kuboje žvelgdamas į ateitį jaučiau, kad nėra ateities, nėra dabarties, nėra dėl ko gyventi ir nėra nieko, dėl ko būtų verta kovoti. Gyvenimas kasdien buvo tokia pati kova už pragyvenimą.

Kelionėje, per kurią rizikavome gyvybėmis, buvo daug sunkių akimirkų, bet niekada nepraradau vidinio tikėjimo, kad pasieksime tikslą. Kiek prisimenu, sunkiausios buvo šešios–aštuonios valandos apie pirmadienio aušrą, kai jūra smarkiai sujudo. Bangos buvo maždaug 8–15 pėdų aukščio. Čia lengva tai pasakyti, o žmonės gali pamanyti, kad meluoju, bet reikia pačiam tai patirti ant plausto: veikiamas šaltojo fronto ir stipraus vėjo, kurį vertinau maždaug 30 mazgų, plaustas nuolat smarkiai kilo ir leidosi.

Skirtumas kaip tarp nakties ir dienos. Jungtinės Valstijos yra galimybių šalis: kuo daugiau ruošiesi, dirbi ir stengiesi, tuo labiau atlyginamos tavo pastangos. Galėjau įvairiais būdais augti kaip žmogus visuomenėje. Esu labai laimingas. Nors Kuboje gyvenau daugiau metų, manau, kad Jungtinėse Valstijose patirtos emocinės ir gyvenimo patirtys buvo daug turtingesnės ir geresnės.

Plaustą padarėme iš drėkinimo vamzdžių. Kaimo vietovėje gavome maždaug 15 pėdų ilgio ir 8 colių skersmens vamzdžių ir motociklu po du gabenome juos į Havaną. Vamzdžius suvirinome ir užsandarinome, o plaustą pastatėme katamarano formos. Jį gaminome prie mano namų taip, kad būtų galima visiškai išardyti ir vėl surinkti, todėl valdžios pareigūnai negalėjo suprasti, jog gabenamas plaustas. Išardytą plaustą nunešėme į mangroves, vėl surinkome, apačioje pritaisėme du dviračio ratus ir nuridenome iki vandens.

Jungtines Valstijas su Raul šeima pasiekiau trečiu bandymu. Per pirmąjį buvau sučiuptas vietoje ir įkalintas 72 valandoms, tačiau pasimokiau iš patirties. Per antrąjį manęs nesugavo, bet plaustas pradėjo skęsti, todėl turėjau grįžti. Trečiąjį kartą pasinaudojau tuo, ką išmokau, kad pastatyčiau neskęstantį plaustą. Jis be problemų atlaikė kiekvieną situaciją, ir mes pasiekėme Jungtines Valstijas.

Išgelbėjimo akimirka buvo gražiausia pasaulyje, nes viską, kas bloga, palikome už nugaros, lipome į laivą ir žinojome, kad nuo tos akimirkos mūsų gyvybės yra saugios. Viduje tikėjau, kad pasieksime tikslą, tačiau pasirodžius pakrančių apsaugos laivams visos abejonės galutinai išnyko.

Tai privertė mane galvoti apie tai, ką patyrėme prieš dvidešimt metų, kartu su padėtimi Korėjoje. Kontrastą tarp Pietų ir Šiaurės Korėjos mačiau kaip panašų į kontrastą tarp Jungtinių Valstijų ir Kubos. Mano manymu, Kuba negalėjo ekonomiškai vystytis, nes ją iš vidaus blokavo jos pačios vyriausybė, ir maniau, kad kažkas panašaus vyksta Šiaurės Korėjoje. Man atrodė gerai, kad korėjiečiai galėtų palyginti dvi sistemas ir apsvarstyti, kuri geriau ugdo žmogaus potencialą. Mano nuomone, kapitalizmas nėra tobulas, tačiau laisvės ir žmogaus potencialo ugdymo požiūriu jis suteikia daugiau galimybių nei socializmas.

Čia pragyvenęs dvidešimt metų, ankstesniajam sau pasakyčiau: 'Turi vėl išvykti', 'Turi eiti toliau' ir 'Turi pasiekti tikslą.' Suteikčiau sau daugiau drąsos judėti pirmyn.

Pradžia buvo lėta, nes turėjome prisitaikyti prie gyvenimo čia, bet vėliau viskas pradėjo klostytis. Pradėjau dirbti statybose dailide, paskui vairavau sunkvežimius ir vežiojau siuntas. Persikėlėme į Šiaurės Karoliną, kur maždaug pusantrų metų dirbau oro kondicionavimo techniku. Grįžęs į Floridą vėl vairavau sunkvežimius, o išėjęs iš to darbo buvau priimtas AT&T techniku. Interviu metu vis dar dirbau šį darbą.

Nuo jaunystės visada norėjau rasti kitokį gyvenimą. Kuboje gyvenome priespaudoje ir nedaug ką galėjome daryti, tik be ateities ieškoti bet kokio įmanomo būdo užsidirbti pragyvenimui. Tada sutikau kartu su mumis keliavusį Jorge, ir susitarėme pastatyti plaustą, kuris atgabens mus čia.

Mudu su Jorge pastatėme apie 80 procentų plausto, o Raul prisidėjo paskutiniame etape. Iš pradžių su Jorge gavome vamzdžių iš valstybei priklausančio drėkinamo lauko ir Jorge motociklu nugabenome juos į jo namus Santo Suarese. Beveik visą plaustą pastatėme ant Jorge namo stogo, o susisiekę su Raul trise jį užbaigėme.

Vieną naktį, kai jau keturias dienas dreifavome jūroje, horizonte pamatėme šviesas ir pamanėme, kad tai krantas, todėl pradėjome irkluoti. Keitėmės maždaug kas penkiolika minučių ir irklavome nuo kažkur tarp pirmos ir trečios valandos nakties maždaug iki kitos dienos pirmos valandos popiet. Tada mus rado žvejai laive. Jų laivui artėjant, mūsų šuo Rommel šoko į vandenį, tarsi norėtų patekti į kitą laivą, tačiau grįžo prie plausto. Atvyko didelis pakrančių apsaugos laivas iš Majamio, paskui laivas iš Vest Palm Bičo ir sraigtasparnis. Maždaug už 30 mylių nuo kranto persikėlėme į Vest Palm Bičo pakrančių apsaugos laivą, kuris nugabeno mus į imigracijos tarnybą Vest Palm Biče.

Yra du ar trys prisiminimai, kurie visada sugrįžta. Kai šuo šoko į vandenį, nežinojome, ar jis grįš, bet jis grįžo, ir mes vėl užtraukėme jį ant plausto. Taip pat prisimenu, kad prieš pat mums lipant į pakrančių apsaugos laivą Raul į jūrą išmetė kompasą, kurį buvome gavę iš karinio objekto. Kai įgula paklausė, ką jis išmetė, paaiškinome pažadėję išmesti kompasą į jūrą, jei kas nors mus ten suras.

Tai buvo priespauda Kuboje ir ateities nebuvimas. Taip gyventi nebuvo įmanoma. Nuo trylikos ar keturiolikos metų vis galvojau, kaip rasti geresnę ateitį ir suteikti šeimai geresnes gyvenimo sąlygas. Maniau, kad daugelis kubiečių jaučiasi taip pat.

Labai apsidžiaugiau išgirdęs, kad Raul rengia parodą apie mūsų išvykimą iš Kubos ir nuo Castro režimo. Džiaugiausi, kad kažkas mėgina parodyti pasauliui, jog palikus sistemą ir pabėgus nuo priespaudos kitur galima pasiekti geresnį gyvenimą.

Mūsų pabėgimas buvo sunkus, o Raul ir Alejandro tebebuvo maži vaikai. Vis dėlto, jei galėčiau sugrįžti ir ką nors pasakyti, sakyčiau, kad turėtume dar kartą padaryti tą patį.